be 5 minučių lapkritis

Miela beprotyste,

Kaip laikaisi? Senai nieko negirdėjau iš tavęs. Ar tau viskas gerai? Malonu, kad teiraujiesi, man viskas blogai. Klausi kodėl? Taip pat malonu, kad teiraujiesi. Gera žinoti, kad kažkam rūpiu. Visko tiek daug vyksta, mano gyvenimas tapo viena milžiniška painiava. Įstrigau toje painiavoje, net negaliu išlįsti iš jos ir pabandyti jos išnarplioti iš šalies. Tiesiog negaliu. O gal nenoriu...

Vakarais vėl matau tave kai sėdžiu savo tamsiame kambaryje. Už kambario durų vyksta daug smagių dalykų, bet aš tenoriu būti su tavimi. Tamsoje. Klausi kodėl? Nes nemačiau tavęs taip ilgai... Buvau pasiilgusi tavęs ir dabar sėdėti iki vidurnakčio bei kalbėti su tavimi yra kažkas neįtikėtino. Praėjo tiek daug laiko, o ir tu pasikeitei, visai kaip aš. Tu sustiprėjai, o aš susilpnėjau.

Naktimis vėl sapnuoju tave. Keistai smagu vėl pabusti išpiltai šalto prakaito ir rėkti po visų tų košmarų, kuriuos man žarstai vieną po kito. Vėl linguoti ant kėdės 3-ią nakties ir žiūrėti į mėnulį, kuris ruošia man kažką baisaus, yra nepakartojama.

Žinai kas nuostabiausia? Aš neturiu jėgų kovoti su tavimi. O gal nenoriu... Nors jei ir norėčiau... Ne, jie visi jau laiko mane beprote. Bet žinai kas iš tiesų yra bepročiai? JIE! Kvailiai. Nesupranta, kad gyvenimas be tavęs spalvotas ir saldus. Argi tai ne šlykštu, huh? Jų gyvenimas saldus kaip cukrinis avinėlis, kurį sapnuodavau, kai buvai išvykusi. Ačiū, kad gražinai juodas avis į mano minčių ganyklą. Kas gali būti smagiau už pilką ir tamsų gyvenimą! Jie niekada to nesupras, todėl dar kartą tariu tau beprotiškai didelį "ačiū".

P.s. nepyk, kad turiu pranešti tai taip, tačiau manau mano kambaryje šiąnakt jau nesusitiksime ir naktį aš nepabusiu nuo tavo dovanotų košmarų. Apgailestauju, bet aš baigiu išsikraustyti iš proto ir šį vakarą manęs jame nebebus. 

Su meile,

Tavo Beprotė