be 5 minučių lapkritis

Žiūrėjau į juodą laikrodį ant savo blyškia oda padengtos rankos. Akimis sukau ratus kartu su raudona pulsuojančia rodykle ir klausiausi kaip su lyg kiekvienu dusliu sutiksėjimu tirpsta mano gyvenimo sekundės.
Lauke pūtė vėsus, rudenį į mūsų kiemus nešantis, vėjas. Sėdėjau balkone ir stebėjau dangų gaubiančius pilkus debesis. "Visai nepanašu į vasarą"-pamaniau žiūrėdama į lėtai bei svajingai linguojančius medžius, kažkur už kaimynų namo. Aplink buvo tylu. Taip tylu būna tik prieš audrą.
Dūžtantys indai ir lygiai taip pat dūžtančios viltys, kad kažkas pasikeis. Už stiklinių balkono durų tyla jau neegzistavo. Net prieš didžiausią audrą, nė menkiausios pertraukėlės, visiškai jokios tylos. Piktas durų trenksmas, priekaištai dėl šaltos vakarienės, barniai, šukės, pabirusios aplink stalą, tylūs kūkčiojimai ir kosulys nuo tik ką surūkytos cigaretės bei barškantys alkoholio buteliai palovy. Jokios tylos žiūrint į akis prieš pasakant "myliu tave". Jokios tylos kai apkabini artimą žmogų. Jokios tylos kai tiesiog sėdi ir klausaisi šalia sėdinčio žmogaus širdies dūžių. Jokios tylos prieš nesibaigiančia audrą, o gal tiesiog jokios audros, tik amžina tyla, kuri už balkono durų tapdavo laikinas įspėjimas apie artėjančią audrą.