be 5 minučių lapkritis

Sėdžiu dideliame, prabangių daiktų prikimštame, kambaryje, kuriame gal laipsniu ar dviem šilčiau nei lauke. Ant stalo stovi raudono vyno taurė ir pustuštis butelys. Pro baltas dienines užuolaidas ant tamsių medinių grindų krinta mėnesienos šviesa. Žiūriu į šešėlius, kurie juda ant šviesaus ploto grindyse ir braižau rašikliu stalą. Tyla, tyla, tyla. Kokia ji nuostabi... Ir skausminga.Tyla, tyla, tyla. Kokia ji žudanti... Ir maloni.

 Galva ūžia nuo minčių, o nė viena iš jų nesugeba atgulti ant priešais mane esančio popieriaus lapo. Jausmai pinasi mano širdyje, o nė vienas jų nesugeba būti aprašytas. Apmaudu.

Tamsiomis medinėmis grindimis greitai bėga voras. Senai čia nebuvo brangaus man žmogaus, nors ant fotelio vis dar mėtosi po vakarykščio "vakarėlio" likusi vienos damos skraistė. Kol mano smalsios akys buvo pabėgusios prie skraistės, gulinčios ant fotelio, grįžusios prie grindų, voro jos neberado. Taip kaip neberado ir savo mylimų žmonių vieną žvarbų žiemos vakarą. Jie tyliai dingo iš mano gyvenimo, nė pati nesupratau kaip.

Suspaudusi rašiklį ėmiau vingiuoti raides baltame popieriaus lape. Ten nerašiau įkvėpta voro, perbėgusio mano kambarį ar gėlėtos skraistės tysančios ant juodo odinio fotelio. Jokia mėnesiena ar joje linguojantys medžių šakų šešėliai manęs neįkvėpė labiau nei aš pati. Pati sukūriau vienatvę, kuri dabar judina mano pirštus, laikančius tamsiai mėlyną metalinį rašiklį. 

"Šlovės kaina - vienišų namų tyla ir pustuštis raudono vyno butelys."-sakė priešais mane gulintis baltas popieriaus lapas, su tamsiai mėlyno rašalo žodžiais.

night night, lovers