be 5 minučių lapkritis

Galiausiai, dvidešimt trečią valandą keturiasdešimt penkios minutės jis sustojo prie mano namų ir užgesino automobilio variklį. Stojo nejauki tyla ir aš, beviltiškai bandydama ištrūkti iš šios nepatogios situacijos, krenkštelėjau.
-Turiu mėtinių pastilių,- burbtelėjo jis, bet supratęs, kad mano krenkštelėjimas niekuo nesusijęs su jokiu peršalimu, suraukė antakius.
-Ne... Aš... Noriu padėkoti už šį vakarą,-neatsisukdama į vairą tvirtai suspaudusį Alaną numykiau.
Trumpam pasukau galvą į vairuotojo pusę ir su maloniu jauduliu šyptelėjau. Tuo pat metu dešine ranka lytėjau dureles ir ieškojau rankenėlės. Staiga ją pajutusi patraukiau link savęs ir stumtelėjau duris.
-Tai labanakt,- stryktelėjusi iš mašinos pasakiau ir pamojusi trenkiau durelėmis bei greitu žingsniu ėmiau eiti namų durų link.
Su kiekvienu žingsniu gailėjausi, kam išėjau tarsi ledo karalienė. Mažų mažiausiai galėjau jam paspausti ranką.
Bet stabtelėjau išgirdusi, kaip atsidaro vis dar iš vietos nepajudėjusio automobilio durelės. Pasigirdus žingsniams atsisukau ir pamačiau link manęs skubantį Alaną.
-Margo, beveik pamiršai savo...-giliai alsuodamas jis ėmė nervingai kažko ieškoti striukės kišenėse.
Stovėjau nustėrusi, tačiau nė pati nežinojau, kodėl. Kai viskas priartėjo prie kulminacijos, jis iškilmingai iš kišenės ištraukė sąvaržėlę ir ištiesęs ranką padavė ją man.
Aš nusijuokiau. Jis pakštelėjo man į skruostą ir aš šypsodamasi lėtai nuslinkau prie durų. Atrakinusi ir atidariusi duris, dar kartą atsigręžiau ir pamojau Alanui.
Be penkių minučių lapkritį paskui save užtrenkiau lauko duris, atsirėmiau į jas ir užsimerkusi šypsojausi.