be 5 minučių lapkritis

-Kartais norisi pabėgti nuo viso pasaulio, supranti?- žvelgdama į tolį pasakė ji.

Kaip bebūtų, jai tai sekėsi puikiai. Jai puikiai sekėsi mesti viską ir spjovus į visus ją mylinčius žmones dingti. Niekas niekada nežinodavo kur jos ieškoti. Niekas niekuomet neįstengdavo nuspėti, kada ji vėl atsiras ir besišypsodama lyg nieko nebūtų įvykę, klausinės įprastų klausimų bei kalbės apie kasdieniškus dalykus. Norėčiau bėgti paskui ją ir pagaliau, kai ji stovėtų miško proskynoje, kur ant jos plaukų kristų pro medžių lapus retkarčiais patenkantys saulės spinduliai, paklausčiau jos, dėl ko visa tai. Bet ji tikriausiai tik nusišypsotų ir pažvelgtų į mane savo didelėmis akimis. Tada ,be abejonės, pamirščiau apie viską ką ji man padarė, apie visus tuos kartus, kai ji mindydavo mano širdį savo tyla ir pribėgęs apkabinčiau ją. Tikriausiai turėčiau jos nekęsti po visų tų nežinios valandų ir dienų, kai viskas ką iš jos išgirsdavau būdavo ilgi pypsėjimai telefone ir tyla paskambinus į jos namų duris. Bet aš ją mylėjau. 

-Suprantu,- tyliai atsidusęs pratariau.

O gal tik maniau, kad mylėjau...