be 5 minučių lapkritis

Kontrastas. 

Pro mažą skylutę medinėje tvoroje buvo matyti kaimynų sodas. Būtent ten pirmą kartą pamačiau ją -merginą, kuri regis niekuo nesiskyrė nuo kitų ir tuo pačiu buvo vienintelė tokia nepaprasta visame pasaulyje. Jos plaukai buvo tamsiai rudi, kaip rytinė kava garuojanti puodelyje, ant stalo, o akys žydros, tačiau visai ne tokios kaip vandenynas ar dangaus žydrynė. Jos akių spalva greičiau man priminė žydrą puodelį iš kurio rytais gerdavau kavą. Puodelis ir kava sudarė kontrastą, kuris velniškai patraukliai atrodė ant neutralaus balto stalo. Būtent taip atrodė ir kaimynų sode sėdėjusi mergina - velniškai patraukliai. Jos oda buvo blyški, tik visai ne kaip sniegas(nors žinoma daugelis būtent taip apibūdintų blyškią odą), o kaip baltas stalas, kuris puodelio ir kavos kontrastui suteikdavo ryškumo. Iš esmės visus banaliausios pasaulyje merginos bruožus ji turėjo, tik jos žvilgsnis buvo mažumėlę kitoks. Tiesą pasakius pakankamai kitoks, kad priverstų plakti širdį greičiau.