be 5 minučių lapkritis

Žaidimas

Ji bene už kiekvieno kampo. Laukia tavęs. Regis ji žaidžia , nes niekada nežinai, kur ją gali sutikti. Vieną akimirką ji žudikiškai alsuoja tau į nugarą, o kitą, galbūt ji stovi tris žingsnius į priekį nuo tavęs, pasislėpusi už kampo. Tau slėptis beprasmiška, ji tave ras. Bėgti taip pat, nes ji bet kada gali atsidurti priekyje ir pakišti tau koją. Viskas ką gali, tai bandyti perprasti šį žaidimą ir žaisti jį visą gyvenimą. Gali bandyti, bet, kad ir kiek tu bėgtum, slapstytumeis ir kitaip bandytum laimėti, visada nugalėtoja liks ji. Ji nustato žaidimo taisykles ir jo trukmę. Galbūt su ja žaisi trumpai, o galbūt ilgai. Galbūt net užkliuvęs už jos numesto akmens ir parvirtęs tu nepralaimėsi, nes ji to nenorės, bet vos tau atsistojus ant kojų ir pradėjus bėgti, ji griebs tave ir žaidimas pasibaigs. Galbūt, kai visiškai jos nelauksi, ji prisėlins iš nugaros ir švelniai užbaigs viską. Bet, kad ir kokia ji atrodytu žiauri ar bejausmė, tavo pralaimėjimas, nebūtinai jos kaltė. Kartais žmonėms atsibodus žaisti, jie patys prieina ir pasiduoda, net negalvodami apie "O jei aš būsiu tas, kuris pirmą kartą ją nugalės?". Ir galiausiai pralaimėjęs, supranti, kad galėjai žaisti kitaip, kad galbūt naudojęs kitokią taktiką būtum išlošęs daugiau laiko. Nepaisant to, šį žaidimą buvo verta žaisti, nors daugelis ir liūdės, kad pralaimėjai, prisiminus tave, jie nusišypsos ir prisimins tave, kaip geriausią žaidėją, kurį jie kada nors žinojo. Gyventi verta.