be 5 minučių lapkritis

Praeiviai

Paprastas pilkas praeivis vieną dieną tampa kažkuo daugiau. Kažkuo ryškiu ir ypatingu. Kažkuo svarbesniu už kitus. Su laiku vis daugiau ir daugiau praeivių ima tapti kažkuo daugiau nei praeiviais. Jie tampa vis artimesni ir artimesni. Galiausiai jie visi stovi prie tavęs, lyg kareiviai mūšio lauke. Pasitiki jais labiau už save ir tiki, kad už tave jie paaukotų savo gyvybę. Bet giliai širdy jauti nerimą, kad visa tai tik didžiulė apgaulė. Šis nerimas staiga dingsta, po visų gražių žodžių, kuriuos tau pasakė, kadaise pilki praeiviai. Kai besąlygiškai atiduodi visą save, tave supantiems žmonėms, staiga tave pašauna. Visi bėga, apimti baimės ir palieka tave vieną mūšio lauke. Bet vienas žmogus, lieka stovėti, kur stovėjęs. Šalia tavęs jis laukia šūvio į krūtinę. Ir galiausiai jis paskutinį kartą įkvėpia gulėdamas paskendęs kraujyje, šalia tavęs. O su jumis, gulinčiais vienui vienais, vėl prasilenkia tūkstančiai pilkų, bei neryškių praeivių...