be 5 minučių lapkritis

Melas

 Kaip kvaila yra aplamai meluoti. O galbūt kvaila yra visada sakyti tiesą? Skaudžiau yra girdėti melą ar tiesą, turint omeny tai, kad tiesa ne visada graži,o meluojama piktavališkai toli gražu ne visada. 

Melas yra pateisinamas. Meluoti, kai žmogui nenorima suteikti skausmo yra vienas geranoriškiausių dalykų. Kai žinai, kad žmogus nusivils išgirdęs tiesą, sakykim apie savo išvaizdą, geriau yra švelniai ir nepiktai pameluoti. Mažytis melas nėra tokia baisi nuodėmė... 

Bet ar visada melagių elgesys pateisinamas..?  Jei meluojama santykiuose apie tai, kur esi ir ką veiki , manau tai visiškai nepateisinama. Santykiuose svarbiausia atvirumas ir pasitikėjimas, o jei juose įsipainioja melas, nei to, nei to ten nėra. Jei žmogui meluoji norėdamas suteikti jam skausmo ar linkėdamas kažko blogo, taip pat neturi pasiteisinimo. 

Niekada nepagalvojau kaip kvaila yra meluoti sau, nes, kad ir kaip stengsiesi, tau niekada nepavyks. Gali meluoti visam pasauliui, savo šeimai, artimiausiems ir geriausiems draugams, nes jie niekada nesužinos, kas iš tiesų dedasi tavo širdyje. Gali meluoti mažais ir dideliais dalykais. Gal jie tavim ir nepatikės, bet visada galvoje jie laikys mintį "o jei ji nemelavo". Kad ir kaip kartais benorėtum, niekada nepameluosi sau. Galėsi stengtis save įtikinėti, kad tas žmogus tau jau nebesvarbus, bet giliai širdyje žinai, kad niekada neištrinsi jo iš galvos. Ir galbūt aplinkiniai manys, kad jis tau neberūpi, bet kaskart kai jį pamatysi gatvėje, tavo širdis suvirpės. Aplinkiniai to nepajaus, bet tau galvoje vėl ims suktis tūkstančiai minčių. Ir vis dėl to, argi nebūtų geriau nemeluoti sau? Tegul aplinkiniai nežino tiesos, bet sau meluodama, viską tik apsunkinsi. O gal tiesos nežinai net pati..?  Pažiūrėk į savo akis veidrodyje, jos niekada nemeluoja...