be 5 minučių lapkritis

Atokvėpis

Koks jausmas, kai akyse lėtai liejasi vaizdas ir pamažu aplinkiniai garsai virsta spiegiančia tyla? Apie ką mąstai, kai kūną sukausto skausmas? Ką prisimeni paskutinį kartą įkvėpdamas? Patalpa kupina panikos persmelktų žodžių, bei aplink lakstančių seselių ir daktarų. Aplink didelis triukšmas, bet tu girdi tik spiegiančią tylą, o paskutinėmis sekundėmis mąstai apie tai, kaip būtų nuostabu vėl išgirsti tuos garsus. Kaip būtų nuostabu vėl išgirsti net labiausiai visame pasaulyje tave erzinusius garsus. Akyse lėtai liejasi vaizdas, o tu imi įsivaizduoti, kaip būtų gera vėl matyti vaizdus, kurių seniau už jokius pinigus nebūtum sutikęs matyti. Mintys sukasi apie dalykus, kuriuos norėtum pasakyti žmonėms, kuriuos dabar norėtum pamatyti, išgirsti. Mintyse sukasi neaiškūs dialogai ir pro akis skrieja geriausi gyvenimo prisiminimai. Pamažu viskas tampa nerišlu ir sunkiai suprantama, kol galiausiai viskas apie ką gali galvoti yra skausmas valdantis tavo kūną. Ir staiga mintys ima šokinėti nuo nepaliaujamo skausmo prie klausimo ar tai kada nors baigsis ir vėl atgal prie veriančio skausmo. Seniau gyvybiškai reikalingas kvėpavimas, tapo didžiausiu skausmo kaltininku. Dar gerą minutę trukusi agonija staiga nutrūko ir daktarų panika bei išgąstis staiga pavirto visų aplinkinių girdima tyla. Vėl girdėjosi tas spengiantis garsas, tik šį kartą jis buvo lyg ilgas nenutrūkstantis pyptelėjimas, jį girdėjo visi ir jį skleidė prie tavo kūno prijungtas aparatas. Tu visiškai tuščias. Jokių jausmų, jokių minčių ir jokio skausmo. O visi tavo neištarti žodžiai, nepamatyti vaizdai ir neišgirsti garsai nugrimzta į nežinią. Jie niekada nebus ištarti, pamatyti ar išgirsti. Niekada.

Brangink savo gyvenimą.