be 5 minučių lapkritis

Su nerimu laukiau vakaro, tačiau, kai galiausiai atėjo lauktoji akimirka ir visiškai paprastas, tamsus automobilis įsuko į siaurą gatvelę, kurioje gyvenau, mano kojos ėmė linkti bei pasidarė nepaprastai sunku stovėti. Nors širdis daužėsi kaip pašėlusi, automobiliui stabtelėjus aš su nekantrumu puoliau durų link, tačiau vairuotojo durelės atsidarė pirmiau ir iš mašinos stryktelėjo jaunas, žavus vaikinas - visiškai toks, kokį jį įsivaizdavau.

Tiesą pasakius, nebuvo ko ir įsivaizduoti - jo nuotraukų turėjau gal kelias dešimtis, bet niekada neatmečiau galimybės, kad jis gali arba yra koks žudikas maniakas, besislepiantis po išvaizdaus jaunuolio nuotraukomis, kurias jis rado internete ir laukdamas mūsų akistatos - pirmojo pasimatymo - dienos, grūdo į voką šalia velniškai keistų laiškų. 

-Dešinėje ar kairėje? Spėk!- liuoktelėjęs prie manęs ir laikydamas rankas už nugaros džiaugsmingai rėžė. 

Na, būtų užtekę ir įprasto pasilabinimo, tačiau jau iš laiškų, kuriuos jis man rašė, galėjau tikėtis bet ko. Trumpiau tariant, jau niekas manęs nebūtų nustebinę.

-Tikiuosi man pasirinkus dešinę negausiu šūvio į kairįjį petį,- visiškai rimtu veidu garsiais sudvejojau.

-Tai renkiesi kairę?-nekantravo priešais stovėjęs vaikinas.

-Ne, renkuosi dešinę. Šiandien puiki diena būti peršautai.

Kad ir kaip bandė nuslėpti, galėjau matyti kaip jo rankos juda ir iš kairės į dešinę jis perdeda objektą, kurį buvo numatęs padovanoti mūsų pirmojo sutikimo proga. Senamadiška kažką dovanoti pirmo susitikimo proga. Bet žavinga. 

Po sekundės priešais mano akis jo ištiestame delne kiūksojo mažas kaktusas tobulai jį apglėbiančiame taškuotame vazonėlyje. 

-O,-dirbtinai nusišypsojau.

Klaikiai apsimetinėju, o tuo labiau nustebusia, kuomet žmonės man kažką dovanoja. Turbūt pasirodžiau nepaprastai nedėkinga.

Iš jo veido greitai išnyko šypsena. 

-Aš maniau mėgsti kaktusus, kadangi juos paišei kiekvieno laiško, kurį man siuntei, paraštėse,-nuogastavo jis.
Paėmiau kaktusą ir pasukinėjau rankose. Dabar nusišypsojau nuoširdžiai. Dar kelias akimirkas stovėjau įsmeigusi akis į mažą augalėlį, kurį laikiau. Sukikenau ir pakėliau į jį akis:

-Gėda prisipažinti, bet daugiau nieko nemoku piešti.
Jis nusišypsojo ir aš velniškai užsinorėjau matyti jo šypseną kasdien.