be 5 minučių lapkritis

Bet gyvenimas jau niekad nebebūna toks pat, kai netenki kažko svarbaus. Kartais tu pradedi jaustis mažumėlę laimingas, rodos, pradedi atrasti kasdienybės džiaugsmą mažuose ir dideliuose dalykuose iš naujo. Atrodo, kad saulė po truputį vis labiau ir labiau šildo žemę, o ta šviesa užpildo tave visą  iki pat aukščiausiai įsitaisiusio plaukelio ant tavo galvos. Regis, jog gyvenimas vėl eina, tiesa, iš lėto, kiek nedrąsiai, tarsi pirmus žingsnius žengiantis vaikas, tačiau eina - ir tu jauti palengvėjimą bei pasididžiavimą lyg būtum to, tik ką vaikščioti išmokusio, vaiko išdidi mama. Taip, dar neseniai stagnacijoje, sukaustytas nepakeliamo šalčio, gyvenimas pagaliau eina. Ir norisi užsimerkti, stovėti kažkur, betkur, ant jūros kranto, ant kalno viršūnės, bedugnėje ar dykumoje bei jausti keistai vibruojančią šilumą, kuri teka tavo venomis ir nešioja tą vos aprėpiamą, tačiau, vis tiek, - laimę. Tada susimąstai, kad galbūt jos ir užtenka tiek, kiek yra, nes nepaisant kiekio, tos laimės gali užtekti tavo plyšusios širdies tarpeliams užpildyti. Įkvėpi. Pasijauti laimingas ir... tada iškvėpi. Kad ir kur bestovėtum, kojos atrodo per silpnos atlaikyti tavo svoriui, suklumpi. Pajūrio akmenėlis ar bedugnės tamsa - viskas primena "tą". Viskas primena tą, kuris buvo tavo prarastos laimės, plyšusios širdies priežastis. Tarsi šalta banga nubloškė tave ir tu vėl drebi iš šalčio, iš baimės, iš skausmo, iš nevilties, iš sielvarto. Permirkę drabužiai ir nuo plaukų tekantys vandens lašai, jūros banga, ledinis lietus bei ašaros susimaišo. Ir tu skęsti.