šiems vaistams turbūt reiks recepto

Žaidimų aikštelėje, netoli mano namų, lėtai supomės ant senų girgždančių supynių. Rankoje tebelaikiau popierinį kavos puodelį, bet jo turinys jau senokai buvo atšalęs, tad gerti tą skystį dabar norėjau mažiausiai. Leonas kojomis stipriai atsispyrę nuo žemės ir gana neblogai įsisupo.
Tuo tarpu kalbėjome apie Emos gimtadienį, prisimindami kažką iš savo vaikystės. Aš papasakojau Leonui, kaip būdama šešerių vienam berniukui kieme prakirtau antakį, o jis man papasakojo, kad per aštuoniasdešimtą prosenelio gimtadienį netyčia padegė svetainės užuolaidas. Mes juokėmės ir supomės, o tada supomės ir juokėmės.
Kai Leonas pastebėjo, kad jau seniai prie lūpų nebuvau kilstelėjusi popierinio puodelio, pasiūlė eiti išgerti alaus, o man mandagiai atsisakius jis ėmė zirzti, kad šiandien penktadienis ir neišgerti bokalo alaus būtų kažkaip keista. Dar kurį laiką bandžiau atkalbėti jį, tačiau nė pati nepajutau, kaip išmetusi puodelį su atšalusia kava, paklusniai šalia Leono žingsniavau link baro, kuriame susipažinome.
Sėdėjome prie to paties staliuko, kur pirmą kartą kalbėjome ir gana daug šnekėjome apie ateitį.
-Greitai man teks išvažiuoti iš čia, o dabar jau nežinau, laukiu to ar ne,-abiem rankom atsirėmęs į stalą dūsavo Leonas.
-O aš žinau, kad laukiu dienos, kai paliksiu šią niūrią vietą,-abejingai pasakiau,-omeny, žinoma, turiu ne šį barą.
Jis nežymiai pakėlė lūpų kampučius, tačiau jie tuoj pat grįžo į pradinę padėtį. Jo veide mačiau nerimą, todėl mano nuotaika taip pat subjuro.
-Anksčiau atrodė, kad manęs niekas čia nelaiko, bet šią vasarą leidau svetur ir tik būdamas ten, supratau, kaip esu prisirišęs prie šios vietos, kad ir kokia niūri ji bebūtų,-sukinėdamas pirštą aplink pustuščio bokalo briauną kalbėjo Leonas.
Šiek tiek susimąsčiau ir įsistebeilijau į priešais sėdėjusio Leono užnugarį.
-O žinai, ir su žmonėmis visai tas pats. Iš pradžių skauda jų ilgėtis, kad ir kokie niūrūs jie bebūtų. tačiau su laiku pasidaro lengviau. Galiausiai užtenka sutikti juos praeinant gatvėje ir pusę minutės kalbėti apie nieką. Malonu tik žinoti, kad jie yra ir tikėtis, kad bus. Bet iš esmės jų nebereikia, gana vien to žinojimo, kad jie egzistuoja.- garsiai mąsčiau vis dar žiūrėdama į vieną tašką už Leono pečių.
Tada pažvelgiau į jo veidą - Leonas atrodė gerokai ramesnis. Regis, suvokimas, jog ne jis vienas išgyvens beviltišką, bet neišvengiamą namų ilgesį, jį nuramino. Jo akys, kuriose atsispindėjo ant sienos kabančių lempučių šviesa, žiūrėjo tiesiai į mane.
-O tavęs ilgėtis turėtų būti tikra kančia - turbūt labai skauda.
-Turbūt.-trūktelėjau pečiais ir nusišypsojau.
Priešais sėdėjęs Leonas suvaidino, kad giliai atsiduso ir liūdnu balsu tarė:
-Baiminuosi, kad šiąnakt teks išgerti vaistų nuo skausmo.