cukrinis diabetas

Leono nemačiau jau mėnesį, nors ten, kur susipažinome lankiausi kone kiekvieną penktadienio vakarą. Mano širdis jautė, jog jeigu šiandien ten vėl nueičiau, tikrai jį sutikčiau ir galbūt tai būtų vienintelė tokia proga gyvenime. Vienaip ar kitaip, to niekada nesužinosiu, nes šiandien Emos gimtadienis, o aš, be abejo, jame privalau dalyvauti. Ne, geriausios draugės sesers gimtadienio šventė man kur kas svarbiau už kažkokį keistą vaikiną, su kuriuo susipažinau bare.

Emos gimtadienis vyko centre esančioje ledainėje šalia saldainių krautuvėlės. Gabrielė sakė, kad tai "puikus combo" tuo atveju, jei kartais ant ledų esančių pabarstukų pasirodytų maža - tuomet galima nusipirkti saldainių ir ryti iki pasidarys bloga. Rodos, ledainė buvo neseniai atsidariusi, nes sienos ir lubos atrodė pakankamai padoriai, kas pasitaiko retai jau po kelių dešimčių vaikų gimtadienių vakarėlių.

Gimtadienis praėjo sklandžiai, dainavome "Su gimimo diena", Ema užpūtė žvakutes, išpakavo dovanas ir po kelių minučių apie jas pamiršusi jau žaidė su kitais vaikais.

Mes su Gabriele sėdėjom prie vieno iš staliukų ir valgėm jogurtinius ledus su žvaigždučių formos pabarstukais. Dar gerą pusvalandį sėdėjome tiesiog šiaip sau ir stebėjome žaidžiančius vaikus bei šnekučiavomės.

-Jau šešios, man metas,- pakilusi nuo stalo pasakiau Gabrielei.

-Aha, vėliau pakalbėsim. Ačiū už dovaną ir ačiū, kad apskritai atėjai.

-Palik man torto,- užsidėjusi paltą pamojau prie staliuko sėdinčiai draugei.

Kai išėjau į lauką, tiesiai į mane pūstelėjo šalto vėjo gūsis. Lauke tvyrojo keistas, rudeninis rūkas, bet tokį orą aš paprastai itin mėgstu, tad mąsčiau eiti pėstute vietoj įprasto pasivažinėjimo viešuoju transportu. 

Vis dar stovėjau prie ledainės, ir nors mintis apie saldumynus mane pykino, labai norėjau apsilankyti šalia esančioje saldainių krautuvėlėje. Saldaininės iškaba buvo tokia spalvota, o vitrina jaukiai švietė bei viliojo užeiti.

Paėjusi keletą žingsnių pastūmiau šalimai esančias saldainių krautuvėlės duris, o tada pasigirdo švelnus varpelio garsas. 

-Labas vakaras,- išgirdau pažįstamą balsą iš už prekystalio.

Per kalną ledinukų negalėjau matyti, kas ten stovi. Žvalgiausi po krautuvėlę ir lėtu žingsniu ėjau prekystalio link - be manęs čia daugiau nieko nebuvo. Kai buvau taip arti, jog ledinukai nebetrukdė pažiūrėti, kas visgi buvo tas pažįstamas balsas, kilstelėjau akis nuo šachmatinių grindų. Priešais mane su raudona prijuoste stovėjo Leonas. Jis atrodė kiek pasimetęs, tačiau vis vien šypsojosi.

-Labas,- kreivai nusišypsojau.

Atsitraukęs porą žingsnių ir pademonstravęs neįprastą aibę saldumynų, Leonas rankomis įsirėmė į šonus.

-Ko pageidausite, žavioji panele?-paklausė.

-Man saldžiausio, ką turite,-rimtu veidu paprašiau.

-Aš nesu asortimento dalis,-pakėlė antakį ir šyptelėjo už prekystalio stovėjęs Leonas.

Nusijuokiau ir dešine alkūne pasirėmiau į prekystalį. 

-Tuomet kažko su švelnia rūgštele.

-Mano žiniomis į asortimentą neįeini ir tu, bet turiu šį tą panašaus.

Leonas paėmė popierinį maišelį ir kažkur dingo. Per apkrautą prekystalį vargiai matėsi, kas žemiau jo. Vėl ėmiau žvalgytis po krautuvėlę ir krūptelėjau, kai iš niekur išdygęs Leonas padėjo prikrautą popierinį maišelį tiesiai prieš mane.

-Vaišinu aš,- šyptelėjo jis,-šie saldainiai mano mėgstamiausi.

Aš pažiūrėjau į maišelį ir padėjau 3 eurus ant prekystalio. 

-Tikiuosi užteks.-pasakiau ir paėmiau rudą maišelį, iki pusės pribertą saldainių.

Pamatęs, kad pinigų už maišelio turinį atgal nepaimsiu, Leonas gūžtelėjo ir pasakė, kad saldainiai turi tiek rūgštelės, kiek ir aš.
-Ačiū, bet spėju aš kiek rūgštesnė. Na, tai eisiu. Iki,- šyptelėjau ir pamojusi rudu popieriniu maišeliu pasukau durų link.
-Palauk, Lukrecija,-man siekiant durų rankenos šūktelėjo Leonas,- ne už ilgo krautuvėlė užsidaro, o kadangi nepriėmei mano saldainių kaip dovanos, mažų mažiausiai norėčiau tave pavaišinti kavos puodeliu.
Nuleidau ranką ir nusišypsojau, tačiau Leonas nematė, nes vis dar buvau atsisukusi į duris.
-Na, tiek jau to,-atsisukau į jį ir trūktelėjau pečiais,- jeigu reikalaujate.
Leonas nusišypsojo taip nuoširdžiai,kad net jo akių kampučiai susiraukšlėjo. Jis atsikrenkštė, surimtėjo ir žemu balsu grėsmingai tarė:
-Įsakau!