dar vienas tuštumos aprašymas

-Kad viduj kažkaip tuščia,- susmigęs į fotelį ir patrankęs minkštus jo turėklus burbtelėjo Emilis.

Stovėjau kambario vidury bei šiek tiek siūbavau rankomis į priekį ir atgal. Atverčiau galvą ir dirstelėjau į jo šviestuvą.

-Koks gražus šviestuvas,- neatplėšdama susižavėjusių akių burbtelėjau sau panosėj.

Niekada nesupratau rimtų pokalbių prasmės. Rimti mes galime būti, kai esame vienut vienutėliai. Ir šiaip, kas  mus gali suprasti geriau nei mes patys?

Teišgirdau jį sakant "ačiū", o po šito dar sekė vienas sielvarto pripildytas atodūsis.

-Bet viduj negali būti visiškai tuščia,- suraukiau antakius ir pažvelgiau į fotelyje susmukusį Emilį.

-Gali,- įsmeigęs akis į turbūt nešvarią, pilkšvą sieną po trumpos pauzės prakalbo Emilis,- kai kvėpuoji tik tam, kad nesustotų širdis, o ne todėl, kad norisi. 

-O jei tu nori, pabandyk nekvėpuoti,- visiškai rimtai pasiūliau vieną iš šimto savižudybės variantų.

Emilis ne juokais išsigandęs pažiūrėjo į mane. Prisėdau ant rudo kavos staliuko buvusio priešais fotelį, kuriame tysojo vis dar šiek tiek pasimetęs Emilis. Žiūrėjome vienas kitam tiesiai į akis, tik tiek, kad aš visiškai ramiu,o jis šiek tiek pabūgusiu žvilgsniu.

-Nagi, su lig 3,- šyptelėjau.-Vienas... Du... Trys!

Abu giliai įkvėpėme ir keletą sekundžių buvo galima girdėti kaip burzgia kitame kambaryje esantis šaldytuvas. 

Emilis staigiai iškvėpęs orą ėmė giliai kvėpuoti. Taip pat ir aš.

-Kodėl tu taip?- paklausiau, kai mūsų kvėpavimas vėl tapo ritmingas.

-Nežinau,-gūžtelėjo pečiais Emilis.

Atsistojau ir pagriebusi kuprinę nuėjau prie durų.

-O pas tave viduj visai ne tuščia, ten dar kurį laiką bus deguonies, baily,- šyptelėjau sverdama durų rankeną žemyn,-iki ryt.