be 5 minučių lapkritis

Anuomet mūsų mažame miestelyje gyveno dvi, visiškai skirtingos merginos. Tiesą sakant, merginų buvo gal tūkstantį kartų daugiau, tačiau būtent tarp tų , apie kurias kalbu, gyvenau aš.
Kairiau mūsų namo gyvenanti šeima buvo švelniai tariant savotiška. Miestelyje juos vadino žolę rūkančiais hipiais, tačiau pastariesiems į akis kaimo davatkos meilingai sakydavo "menininkai".
Dešiniau mūsų namo gyvenanti šeima buvo visapusiškai ideali. Jie buvo tobulos šeimos pavyzdys ir miestely visi apie juos atsiliepdavo tik gerai.
Svarbu paminėti, kad iš abiejų pusių gyvenantys kaimynai turėjo po vieną dukrą, kurios net gimė tais pačiais metais kaip ir aš.
Kairieji savo atžalą pavadino Ona. Miestely visi svarstė, kas 20 a. pabaigoje gimusiam vaikui suteikia Onos vardą? Išvada buvo vienintelė - narkomanai.
-Turbūt, kai gimė dukrelė, jie buvo apsvaigę,- šnypštė bobutės lėtai slenkančios į bažnyčią vėlyvą sekmadienio rytą.
Dešiniau gyvenusieji savo vienturtę dukrą pavadino Mišele. Labai keistas bet daug žadantis vardas mažo miestelio gyventojų atžvilgiu.
Kai mergaitės augo, visi kaimynai ir aplinkiniai nepabūgo daryti didelių išvadų apie jų laukiančią ateitį.
-Aha, ta Onelė nekalta, kad tėvai narkomanai, bet baigs ir ji gyvenimą neiškėlus kojos iš šito Dievo pamiršto kampo. Tikriausiai pradės svaigintis kaip jos gimdytojai ir visą gyvenimą dirbs vieninteliame miestelio prekybos centre,- svarstė parke ant suolelio sėdėjusios moteriškės.
-O va, Mišelė! Net vardas toks amerikoniškas, tai tikriausiai visą pasaulį apkeliaus, o ir pinigėlius didelius uždirbs, visai kaip tėveliai! Va tai tau,- kitą kartą džiūgavo savo žmonų prie mašinų laukiantys kaimo senoliai.
Ne kažin kas man ir terūpėjo tada, kai gyvenau tame mažame miestelyje. Pamenu, visai neseniai, per Kalėdas, grįžau į gimtinę aplankyti tėvų, o mama visai nepasikeitė - varo mane į parduotuvę bulvių.
Artimiausiame prekybos centre(dabar jų čia jau buvo 2!) prigriebusi maišelį bulvių ėjau kasų link. Galiausiai radusi, mano manymu, trumpiausią eilę, laukiau momento, kada susimokėsiu ir dingsiu iš šio šurmulio, tarsi išganymo. Kai pagaliau pakili akimirka atėjo, pasisveikinau su kasininke, tačiau to paties nesulaukiau iš jos. Šiek tiek suirzusi pažiūrėjau, kas per niurzga čia dirba. Už mano akių užkliuvo vardinė kortelė, kurioje buvo aiškiai parašyta: "Mišelė". Akimirką sustingau, bandydama įtikinti save, kad čia negali būti toji Mišelė, kuriai buvo pažadėtos žvaigždės. Grįžau į realybę su buvusios, o gal mano tėvų vis dar esamos, kaimynės žodžiais "Iš viso 2 eurai". Įbrukusi 2 eurų monetą kuo greičiau pasišalinau iš Kalėdinės prekybos centro sumaišties.
Kai ruošiausi eiti per perėją, prie manęs sustojo automobilis ir pro atvirą keleivio pusės langą kiek palinkusi šūktelėjo jo vairuotoja.
Nustebau ir priėjusi arčiau palinkau prie atviro lango. Nespėjus man nė praverti burnos, vairuotoja maloniai pakvietė sėsti į prabangų automobilį, esą ji mane pametės iki namų. Neskubėkite manęs smerkti, jaunos moters veidas man pasirodė pažįstamas, tad įsėdusi nuostabus kupinu žvilgsniu žiūrėjau į žavingąją vairuotoją.
-Iš žvilgsnio spėju, kad manęs nepameni,- šyptelėjo kažkur matyta dama,- čia gi aš - Ona!
Su kažkada kairiau mano namų gyvenusia kaimyne mes kalbėjome visą kelią iki namų ir teks pripažinti - jos likimas tikra bobučių pranašautos ateities priešingybė.
Grįžusi namo numečiau bulves ant stalo ir su visu paltu susmukusi į fotelį, papasakojau mamai viską nuo pradžių,
Nežinau, ar miestelio gyventojai numatė mano likimą ir pagal mano vardą, tačiau, kad ir kaip bebūtų, dabar neabejoju, jog viskas klostosi priešingai.

Nė vardas, nė rytietiškas ar vakarietiškas zodiako ženklas, gimimo data ar žmonių spėlionės, neturi nieko bendro su mūsų likimu. Nebent mes tuo tikime.