Kartais mes ieškome kažko ten, kur niekada nerasime. Puikiai suprasdami tai, mes tikimės pajausti atradimo pilnatvę.
Kai Morta miegodavo, man patikdavo stebėti ją. Kartkartėmis sudrebėdavo jos akių vokai, tarsi primindami man, jog ji sapnuoja. Retkarčiais ji tyliai burbtelėdavo didžiausią nesąmonę planetoje, o pabudusi pykdavo, kad nepelnytai kaltinu ją kalbėjimu per miegus.
Morta... Ji buvo miela, švelni, gera, rūpestinga, mandagi, išauklėta, nuoširdi ir besąlygiškai atsidavusi. Galėčiau drąsiai teigti, kad Morta buvo tinkamiausias tobulos moters apibrėžimas mano artimųjų ir draugų akimis.
Kai mes su Morta kalbėdavome, mažai ką girdėdavau ar suprasdavau. Dažniausiai mano žvilgsnis bėgiodavo jos šviesiu veidu ir kažko ieškodavo.
Ir štai, miela Morta, dabar suprantu, kad ieškojau tavyje to, ko niekada neturėjai ir neturėsi. Bandžiau dykumoje rasti beribį vandenyną. Kalta visai ne tu, o aš. Maniau, kad pajausiu beribę šlovę ir pilnatvę, kai tavyje atrasiu tai, ko man išties reikėjo.
Morta, brangiausia pasaulyje Morta, skaudu, kai nerandi, ko ieškai, bet dar skaudžiau manyti, jog tavyje kažko trūksta. Gal tu ir dykuma, aš nežinau. Bet galiu prisiekti, kad kažkas vandenyne ieško bent menkiausio tavo lopinėlio.
Nekeisk nieko.
Patariu pasikeisti tinklaraščio background'ą, nes neįmanoma skaityt, kai viskas mirga juodai baltai. Šiaip įrašas patiko, ir skaityčiau daugiau, jei akių taip nebadytų kontrastai.
AtsakytiPanaikintiAčiū :)
Panaikinti