be 5 minučių lapkritis

Kartais kai stumdavau keturaukštį vežimėlį ilgu koridoriumi, prisimindavau, kad su kiekvienu mano žingsniu pasaulyje miršta bent vienas žmogus. Kuo mano mirtis ypatinga kitame pasaulio krašte gyvenančiai mano metų merginai? Tikriausiai niekuo. Nors gal tą akimirką dangų perrėš galingas žaibas, jai net nežinant, liudijantis apie mano mirtį.

Juokinga, lauke kaip tik žaibavo. Būtent tokiu metu džiaugiausi būdama čia. Jei ne ta širdgėla įsiskverbusi į sienas ir liūdesys atsisėdęs ant minkštų kėdžių šiame šviesiame koridoriuje, čia dirbti būtų gana šaunu. Kartais man čia sunku būti dėl to, kad kiekvienas už šių durų esantis žmogus, palaipsniui tampa man labai artimas.  Pradžia žinoma, kaip ir už šio pastato sienų, būna sudėtinga. Pirmi žodžiai būna tik dalykiškas „Laba diena“, bet su kiekvienu kartu, kai vėl ir vėl žengiu pro skirtingais skaičiais sužymėtas duris, už jų ,su likimu kovojantys žmonės, tampa man vis artimesni ir brangesni.

Gal todėl ir negalėčiau dirbti šioje ligoninėje po mokyklos baigimo. Aš per greit prisirišu prie žmonių. Nors velniai žino, koks bus mano likimas, nė vienas esantis šiame pastate ar už jo ribų, nežinome, kas mūsų laukia po metų, jei iš vis iki tiek išgyvensime. Ir nesvarbu ar tu mergina kitame pasaulio krašte, kuri neturi nė menkiausio supratimo, kad ką tik dangų perrėžęs žaibas liudija apie kažkieno mirtį ar seselė praktikantė per vasarą atliekanti praktiką onkologinių ligų centre, kur dirba jos našlys tėtis.

-Kasandra!- piktai vaistais man pamojo užnugaryje stovėjusi moteris, kurios balsas man buvo pažįstamas ir jau spėjęs įgristi iki kaulų smegenų.