old cabin next to the woods

Bandžiau įsivaizduoti, ar Arijus jautė tokį patį nežemišką norą gauti atsakymus, į visus pasaulio klausimus, kaip ir aš šiuo metu. Aš, maža būtybė, nervingai sukanti ratus aplink kambario viduryje šmėžuojančią šviesą, sklindančią pro senokai nevalytą langą mediniais rėmais.
Kaip tokiame mažyčiame gyvyje kaip žmogus, telpa tiek klausimų bei padrikų atsakymų, kurių sudėlioti nuo A iki Z praktiškai neįmanoma. Minutėlę šyptelėjau, pasvarsčiusi, kokios mintys ir kokie klausimai kamuoja mėlynąjį banginį, kai jis lėtai plaukia ieškoti maisto. Jis toks milžiniškas - neabejoju, kad jūros vanduo sūrus tik dėl banginių ašarų, kurias jie lieja nerasdami atsakymų į tuos varginančius banginiškus klausimus. Bet turbūt jie dažnai valgo, galbūt jie net išrado pavadinimą užkandžiui tarp priešpiečių ir pietų, nes vanduo nėra toks jau sūrus, o skausmą puikiai malšina maistas. O gal jie visai nesustoja valgyti? Galbūt kol kramto pusryčius, jie randa "papusryčius" ir taip tęsiasi iki vėlyvo vakaro, kol jie užmiega. Nors banginiai niekada manęs pernelyg netraukė ir negaliu pasakyti, kada ir kaip jie miega, jei jie aplamai tai daro. Bet koks gyvas padaras gali gyventi be miego? Ir visai nesvarbu ar miegi atmerkęs vieną akį, ar plūduriuodamas upės paviršiuje - miegas yra miegas.
Arijus krenkštelėjo, nes regis jam jau atsibodo tylėti sėdint ant baltu audeklu apdengtos sofos. Viskas čia buvo labai dulkėta ir apleista. Ne kiek ir bebuvo likę baldų šioje medinėje trobelėje, tiesą sakant, tik svetainėje, nes į kitus kambarius nedrįsau eiti. Nepaisant to, kad langų nedengė užuolaidos bei vienintelis baldas, ant kurio galima atsisėsti buvo sofa, naktis buvo gūdi, o eiti mes neturėjome kur.
Sėdėti nesinorėjo. Nežinau, ar dėl to, kad nekenčiu nešvaros ir vien nuo minties, kiek dulkių apsigyveno ant baltos drobės, kol žmogus nebuvo čia įkėlęs kojos, mane pykina, ar dėl to, kad jei sėdėčiau ant sofos, būčiau neįprastai arti Arijaus. Kaip tik man pagalvojus apie jį, paraudusia nuo šalčio plaštaka, jis nestipriai patrankė šalia savęs esantį laisvą mažytės sofos ruoželį, į kurį, žinoma, būčiau įsispraudusi. Į orą pakilo dulkių debesis, kurio nei Arijus, nei aš nematėme. Bet aš jį kuo puikiausiai galėjau įsivaizduoti, todėl tik leptelėjau, jog mano kojos mane žudo ir būtina vaikščioti, kad skausmas nurimtų. Jis supratingai linktelėjo ir vėl įsistebeilijo pro langą, prie kurio buvo pastatyta sofutė.
O kaip mes grįšime? Kur mes eisime? Vėl begalės klausimų prislėgė mane. Kuo toliau, tuo beprotiškesnė darėsi ta mintis, kad aplamai kėliau koją iš namų, tad ėmiau save kaltinti. O gal šie kaltinimai visai neturi pagrindo? Gal aš tiesiog išalkusi? Jeigu pavalgyčiau, galbūt abejonės manęs nebekankintų ir man netektų verkti banginio dydžio ašaromis.
Apsisukau aplink savo ašį ir grįžusi į pradžios tašką, mintyse išanalizavau kambarį, kuriame stovėjau. Pasisukus dar 30 laipsnių kampu, mano akys užkliuvo už durų, kurios, jei namo išplanavimas toks, kokį įsivaizduoju aš, turėtų būti mano dangiškais vartais į virtuvę.
Kai nieko nepasakiusi Arijui, kuriam ir taip, rodos, nė motais, žingsniavau prie durų, man toptelėjo, jog čia mažiausiai metus, nebuvo nė gyvos dvasios. Bet turbūt alkiui užvaldžius net mano menką smegenų kiekį, aš atidariau duris ir likau maloniai nustebinta savo nuovokumo - prieš mano akis stovėjo senas baltas šaldytuvas, bylojantis, kad čia kažkada buvo virtuvė. Jei atvirai, negalėjau būti tikra, nes viso labo šaldytuvas, buvo vienintelis objektas, kurį galėjau matyti prieš savo akis šioje aklinoje tamsoje, o ir šiaip, niekada nesi tikras, ar koks keistuolis neatsitempia šaldytuvo į miegamąjį.
Švelniai lytėjau sieną, tikėdamasi rasti šviesos jungiklį, kuris abejotinai veiks, bet mano nuostabai, pirštai pajautė kažkokį iškilumą sienoje ir man pabandžius jį paspausti, kambarys nušvito.
Viskas buvo tarsi iš seno siaubo filmo, lėtai slinkdama į priekį, girgždančiomis medinėmis grindimis, žvalgiausi ir bandžiau išnagrinėti menkiausias, pasirodo iš tiesų virtuvės, detales. Apie alkį buvau jau visai pamiršusi, kol mano galvos neužgulė dar kelios dešimtys klausimų, kaip "Kas galėjo būti šio namo savininkai?". Nuo klausimų aš vėl praalkau. Atidariau šaldytuvą, suvokdama, kad jame nieko nerasiu, bet neprarasdama vilties, kad galbūt ten manęs laukia šviežutėlio deserto gabalėlis. Praverusi šaldytuvo dureles, lygiai taip pat greit jas uždariau. Mano skrandžio ir smegenų nusivylimui, turbūt teks grįžti į svetainę ir prisėdus šalia Arijaus, leisti slegiantiems klausimams, pasiglemžti mane į liūdesio spąstus.