be 5 minučių lapkritis

Jos akys, lūpos, plaukai. Dalykai, kuriuos pastebi kiekvienas. Dalykai, kurie patinka kiekvienam. Keista, man patinka tai, kaip ji užriečia savo mažą nosytę, kai supyksta, kai suraukia antakius. Dažniausiai ji tai daro žiūrėdama į mobiliojo ekraną, kuomet jos snobas vaikinas jai neatrašo. Dar man patinka, kai ji juokiasi iš manęs. Jos akių kampučiai taip nuoširdžiai pakyla, kad galėčiau tiesiog žiūrėti į ją valandų valandas. Nuostabiausia tada, kai ji pasako, kad jai rūpiu ir besijuokdama pabėga, kad ją gaudyčiau. Myliu ją. Galbūt kaip draugę, o galbūt kaip žmogų, su kuriuo galėčiau praleisti visą gyvenimą. Myliu jos vaikiškus principus ir dievinu kiekvieną dalyką, kuris susijęs su ja. Ji tokia nuostabi... Ji lyg sapnas - žinau, kad niekada jame negyvensiu, bet įsivaizduoju kaip tai atrodytų, jeigu būtų įmanoma. Ji niekada nebus mano, bet kas naktį įsivaizduoju, kokie švelnūs jos prisilietimai, ir kokios lengvos jos lūpos, kurios tarsi šoka su manosiomis. Vis to šunsnukio dėka, aš niekada nesužinosiu, ką reiškia jos apkabinimas prieš miegą ir švelnus pakštelėjimas į kaktą. Niekada nepabusiu šalia merginos, kurios meilė spinduliuoja labiau nei ryškiausia žvaigždė visatoje. Niekada. Už tai esu dėkingas jam. Už skausmą ir palaimą, kad niekada nereikės priprasti prie jos bučinių, o tada ilgėtis jos visa savo esybe. Nekenčiu jo tiek, kad galėčiau jį nužudyti, bet myliu ją taip, kad niekada nenuskriausčiau nieko, prie ko jai teko prisiliesti.