Jei galėčiau, nusidėčiau dar šimtus kartų

Ji buvo nuodėmė. Ta akimirka buvo uždrausta, bet tarsi nusikaltėlis, pažiūrėjęs į jos akis, pamiršau visus apribojimus ir moralės normas. Jei ne jos lūpos, eh tos nelemtos lūpos, kurių kampučiai šiek tiek kilstelėjo man pasakius visai nejuokingą pokštą apie atostogas. Ir tai, kaip ji savo baltais ilgais pirštais už ausies užsikišo kairėje pusėje, priekyje esančių, juodų plaukų sruogą. Ji kalbėjo apie banalybes, pabrėždama jų išskirtinumą ir reikšmę mūsų gyvenimuose. Lygiai tokia pat buvo ir ji - visiškai įprasta, gal net šiek tiek lėkšta, tačiau tuo pat metu ir unikali bei nepakartojama. Tada ji netyčia, o gal ir kažkiek sąmoningai, lėtai mirktelėjo ir jos ilga, tarsi nakties dangus, blakstiena nukrito jai ant dešinio skruosto.
-Tau ant skruosto blakstiena,- žaismingai prasitariau, o ji tik šelmiškai šyptelėjo.
Žinojau ką daryti, tiksliau užmačiau kažkokioje dramoje. Nykščio galiuku nedrąsiai priartėjau prie jos skruosto ir švelniu prisilietimu nubraukiau juodą blakstieną, kuri sudarė velniškai gerą kontrastą su jos išblyškusiu veidu. Palengva atitraukiau ranką, rodydamas jai ta menkutę blakstieną tartum didžiausią pasaulio lobį. Tada ta maža dalelė jos man atstojo būtent tai.
Man nespėjus nieko pratarti, ji nupūtė vos matomą juodulėlį nuo mano piršto ir nusišypsojo.
-Sugalvojai norą?- paklausiau žiūrėdamas jai į akis.
Ji vėl pakėlė lūpų kampučius ir linktelėjo. Galiu prisiekti - tada ta juodaplaukė nuodėmė buvo verta mano moralės pamynimo. Buvo verta kiekvienos milisekundės nuo tada, kai rankomis nestipriai suėmiau jos skruostus ir priartėjęs lūpomis prisiliečiau prie jos.
Tai buvo didžiausia nuodėmė. Tokia laikina, bet tokia maloni. Jei galėčiau, nusidėčiau dar šimtus kartų. 

monday's the best day to feel depressed