be 5 minučių lapkritis

Šaltas vakaro vėjas įsisuko į mano plaukus ir keletą sekundžių darkė juos priešais mano veidą. Sėdėjau kojas sukėlusi ant stiklinio sodo staliuko bei žiūrėjau į dešimtis, tūkstančius, galbūt net trilijonus žvaigždžių, kurių iš tiesų nematau, nes jos tiesiog per toli. Tiesa, jei jos ir nebūtų taip toli, jei matyčiau visas dangų puošiančias žvaigždes, kas iš to? Kol žiūrėčiau į vieną turbūt mano dėmesį pavogtų kita ir taip mano akys, kuriose atsispindi dešimtys, tūkstančiai ir veikiausiai trilijonai mažų švieselių, raižytų tamsų vasaros nakties dangų.
Man vėl skauda. Nenoromis atplėšiau akis nuo taip svajingai į mane žiūrinčio mėnulio ir aplink jį šokančių švieselių, kurias žmonės taip įnirtingai stengiasi suprasti ir ištyrinėti. Pažvelgiau į žaizdą įsikūrusią vidinėje mano šlaunies pusėje. Man vėl skauda.
Noriu sukryžiuoti kojas, bet gyjanti žaizda, rodos, tuoj perplyš pusiau ir iš ten vėl ims plaukti tamsiai raudonas kraujas. Toks raudonas kaip nuvytusios rožės žiedlapiai ant mano naktinio stalelio.
Paliečiau žaizdą. Nesu iš tų, kurie mėgaujasi skausmu, atvirkščiai, skausmas man tebeturi tą pačią reikšmę, kurios tikiuosi niekada nepakeis. Žaizda atrodė pasibaisėtinai, skaudėjo vien žiūrėti į ją, o kiekvienas prisilietimas buvo skaudesnis už tūkstantį išdavysčių ir trilijoną melagysčių. Paliečiau žaizdą dar kartą. Skauda.
Tiesa, matyti gyjančią žaizdą ir jausti, kaip tavo oda tempiasi su kiekviena sekunde vis labiau, kad pagaliau išnyktų ši prakeikta nelaimės žymė, yra kur kas skaudžiau nei akimirką trunkantis dūris, kuris šią žaizdą paliko.
Su kiekviena diena skaudės vis labiau, kol vieną rytą pabudusi nebejausiu nieko.