be 5 minučių lapkritis

Gyvenimas keistas. Vieną dieną užsibrėži tikslą, regis tokį nepasiekiamą, tačiau tokį, dėl kurio verta atiduoti visą save. Valandų valandas,dienų dienas,mėnesių mėnesius ir metų metus stengiesi tą tikslą pasiekti. Kiekvieną kartą suklupus stojiesi ir lyg pastūmėtas milžiniškos entuziazmo bangos toliau eini užsibrėžto tikslo link. Visi sunkumai regis išnyksta migloje vien pagalvojus apie tai, ko tiek ilgai lauki ir sieki. Ir štai, tu stovi per vieną mažą žingsnelį nuo viršukalnės, bet tada suabejoji. Atsisuki ir pažiūri į to kalno, į kurį taip ilgai kopei, papėdę. O pastaroji atrodo taip toli, kad net sunku patikėti jog įveikei tokį kelią. Ir tada pats nė nejausdamas pasislenki vienu žingsneliu į priekį ir tu jau pasiekei savo tikslą. Bet viskas visai ne taip kaip tu tikėjaisi. Kur ta euforija ir pilnatvė? Kodėl šiuos jausmus pakeičia tuščias palengvėjimas ir nostalgija? Tada supranti, kad galbūt tikroji laimė buvo atsistoti suklupus ir įveikti visas savo baimes, kad pasiektum užsibrėžtą tikslą. Galbūt visa šios kelionės prasmė buvo matyti su lyg kiekvienu žingsniu artėjantį tikslą. Vieni pasirenka amžinai nostalgiškai žiūrėti į kalno papėdę, o kiti apsižvalgę pamato kažkur virš debesų kyšančią dar aukštesnę viršukalnę. Širdį užplūstą malonus jausmas, o kažkur už savęs jauti artėjančią milžinišką entuziazmo bangą...
P.s.  Jei kam mano pasakojimas pasirodė per painus, tai tiesiog noriu pasakyti, kad pasiekę vieną tikslą gyvenime niekada nesustokite vietoje, visada kelkite savo kartelę kiek galite aukščiau. Gyvenimą be tikslų ir siekių galima pavadinti tik egzistencija.