be 5 minučių lapkritis

Laimė

Kartais, kai skubi nepastebi, kaip kažką pameti. Tu tiesiog skubi toliau nepastebėdamas, kad kažkas lieka tavo užnugaryje ir gulėdamas ant šaltos žemės pamažu tolsta. Tu skubi ten, kur manai tau bus geriau. Skubi pasitikti savo laimę, kai tikroji guli ant žemės ir laukia su viltimi, kad grįši pasiimti jos. Bet taip įsitrauki į naujos laimės pažinimą, jog apie senąją net nesusimąstai. Ir tada, kai tu pagaliau pasiveji savo naująją laimę ir laikai ją tvirtai suspaudęs savo rankose, širdyje pajauti tuštumą. Dar kartą gerai apžiūri naują laimę ir sunerimsti, nes pradedi pastebėti tai, jog ji nė kiek tavęs nestebina. Ir kai skylė širdyje pasidaro tokia didelė, jog į ją galėtum supilti visą pasaulio skausmą, prisimeni senąją laimę. Nervingai ieškodamas jos išverti visas kišenes ir supratęs, kad ją pametei pakeliui link naujosios laimės, apsisuki ir skubi atgal. Akimis lakstai po taką, kuriuo ėjai, bet nerandi jos. Kur ji? Kur ji, kai tau labiausiai jos reikia? Palūžęs suklumpi ant žemės,o akyse ima kauptis ašaros. Bet per ašaras tolumoje pamatai ją - savo senąją laimę. Štai ji! Dabar tuštuma širdyje vėl bus užpildyta. Stojiesi ir jau ruošiesi bėgti link jos, kai pamatai kažką kitą paimanti tavo laimę ir stipriai suspaudžiantį. Visos jėgos staiga dingsta ir vėl suklumpi. Akimirkai dingusios ašaros vėl grįžta, nes supranti, kad tavo laimė jau niekada nebebus tavo. Tau amžinai teks gyventi su šia baisia tuštuma, su šia skyle širdyje. Gal kada nors rasi kitą laimę, kuri manysi užpildys šią tuštumą. Bet niekas niekada neužpildys šios tuštumos iki paskutinio lašelio... Niekas niekada neužgydys žaizdos tavo širdyje, kurią padarė žinojimas, jog savo laimės širdyje padarei dar didesnę žaizdą... Neprisimindamas jos, kol skubėjai ieškoti naujosios... Pamiršdamas ir palikdamas ją vieną, su viltimi, laukti tavęs...