be 5 minučių lapkritis

Kartais namų telefonas dar suskamba tikėdamasis, kad metusi visus darbus ji vėl pribėgs prie jo ir atsirėmusi į sieną sukiodama plaukus ant rodomojo piršto, juoksis,liūdės,stebėsis ir žavėsis kartu su balsu, kuris iš jo sklinda. Kartais viryklė įkaista nuo prisiminimų apie tai, kaip rytais su jo marškiniais ji gamindavo jam pusryčius, o ant palangės esantis senas radijas kartais dar niūniuoja tą dainą, kurią dainuodavo ji vartydama blynus keptuvėje. Retkarčiais dušas verkia prisiminęs ją, o veidrodis dar retkarčiais rodo atvaizdus, nes tikisi, kad prieš jį dar atsistos ji. Neretai pro langą įskrenda šiltas vasaros vėjas ir blaškosi po namus tikėdamasis vėl įsivelti į jos tamsius plaukus. Kartais regis visai netikėtai sugirgžda lova, tikėdamasi, kad ji čia dar šokinės iš laimės ir, kad ji grįš čia verkti apsikabinusi pagalvę, kaip maža mergaitė, kai jie susipyksta. Dar ir dabar labai retai prieškambaryje girdisi žingsnių laiptais žemyn garsas. Bet tas malonus garsas, kai ji su nekantrumu skubėdavo į apačią, žinodama, jog jis grįžo namo, o ne tas varantis iš proto garsas, kai ji su ašaromis akyse tempė lagaminą laiptais žemyn ir pro dabar gailestingai cypiančias duris išėjo...