Iš pradžių regis nieko nenutuokdamas eini siauru takeliu vienui vienas. Lėtai ir nedrąsiai žvalgaisi aplink, kol šalia iš niekur atsiranda toks pats kaip tu žmogus, kuris ima eiti šalia ir takelis staiga praplatėja. Jis tobulai tinka eiti jums abiem. Jūs tarsi sielos draugai, vienu žvilgsniu pasakote vienas kitam daugiau nei tūkstančiu žodžių. Tu gali juo pasikliauti. Ir rodos viskas aplink dingsta. Lieki tik tu, takelis ir šalia einantis žmogus, kurio dėka viskas atrodo paprasta ir pats nejausdamas su kiekvienu žingsniu daraisi vis drąsesnis. Tvirtais žingsniais judi į priekį, kol galiausiai kelias išsišakoja į dvi dalis, vieno kelio pabaigoje matyti tik tirštas rūkas,o už jo neryškus miškas, kai tuo metu kito kelio pabaigos dar nematyti. Akimirką stovi ir mąstai, kurį kelią rinktis. Abejones nutraukia šalia stovintis žmogus paimdamas tave už rankos. Jis nusišypso ir švelniai patempia tave į rūką. Tu eini su tuo žmogumi, su savo sielos draugu, nes su juo viskas paprasta. Eini drąsiai į mišką. Gilyn ir gilyn, kol galiausiai prieini proskyną, į kurią nepatenka nė vienas saulės spindulys, nes virš šio miško saulė nešviečia. Šioje proskynoje stovi pikti žmonės, visiškai kitokie nei tu. Staiga tavo sielos draugas paleidžia tavo ranką ir stumteli tave link šių bauginančiai atrodančių jūsų priešingybių. Jie visi aplink tave sustoja ratu, kol tu beprasmiškai bandai rasti savo sielos draugą, nes tikiesi jo pagalbos. Kai pamatai jį artėjant link rato tavo akyse suspindi viltis. Bet žmogus, kuriuo besąlygiškai pasitikėjai nusiima kaukę ir tampa visiška tavo priešingybe. Jis tampa tokiu, kokio sakęs nemėgsiantis. Jis tampa vienu iš tų, kurie tave galiausiai sudrasko kaip laukiniai žvėrys ir tu lieki vienas. Kraujuojančia širdimi ir siela, tu vėl lieki vienui vienas miško proskynoje į kurią nepatenka šviesa... Mintyse tu pažadi sau daugiau niekada niekuo nepasitikėti ir nuo šios sekundės tu šio pažado laikysiesi iki gyvenimo galo.
Komentarai
Rašyti komentarą
Leave a comment and u get a cookie