gimtadieniai ir miriadieniai

Galėčiau sakyti, jog šimtas metų praėjo, kai paskutinį kartą čia rašiau, bet meluočiau, nes ryt man sukanka tik penktadalis amžiaus. Nu ir ką, ieškau, vis ieškau būdų jau metai iš metų, kaip įprasminti tą savo ypatingą dieną, bylojančią, kad esu, kaip padaryt įsimintinesnę nei anais metais, o tada dar labiau ir dar, ir dar...

Bet šiandien nemąsčiau apie tai, tik šiaip šnekėjau su mama ir apie gimtadienius, ir apie "miriadienius", kadangi taip jau susiklostė gyvenimas prieš keletą metų. Staiga iškilo toks 5 metus nutylėtas klausimas, nes visiems buvo šiek tiek gėda, kad nežinom: "O tai kurią dieną tiksliai mirė bočius?"

Negera kažko "ant širdies" pasidarė, kad nežinau nė aš, nė tėvai. Sakydavom, kad sausio gale ir tiek. O va kada mano gimtadienis puikiai žino visi. Ir pasirink tu čia taip mirti prieš pat šventę, kai visas dėmesys man, niekas nesuka galvos apie nieką kitą, tai niekas ir nežinos, kada tiksliai mirei.

Taigi nuėjau aš į viršų, pasiėmiau bočiaus(kažkada man tas žodis taip bjauriai skambėjo, draugams ir pažįstamiems sakydavau "senelis", o dabar toks sodrus, įaugęs į tėčio tėtės prisiminimą su visom šaknim ir puošiantis jį kaip bijūnai močiutės sodną) mirties liudijimą ir spokso į mane juodu ant dabar jau nelabai balto popieriaus data "sausio 31 d."

Ir prisiminiau aš nejučiom tą dieną, kai didžiausia bėda man buvo istorijos kontrolinis(jei dar gerai veikia mano "niolikmetės" atmintis, buvo penktadienis; ryt turbūt jau neatminsiu tiksliai šio fakto - gyvenimas apsivers aukštyn kojom), kol neatvažiavo paimt manęs mama po pamokų. Įmečiau kuprinę ant galinės sėdynės ir pati atsisėdau šalia jos bei fakto, kad mirė bočius. Išgirdus tuos žodžius ėmiau bliauti tiesiogine to žodžio prasme. Važiavom mes vienur ir kitur, o visą kelią tik verkiau ir verkiau. Grįžau namo - verkiau atsisėdus ant virtuvės grindų, verkiau svetainėj, verkiau savo kambary, kol taip įsiverkiau, jog gal 7 vakaro turbūt pačiam pasauliui atsibodo klausytis mano žliumbimo, todėl supratingai pasielgiau ir užmigau. Kitą rytą aš atsikėliau labai serganti, labai persimiegojusi ir labai nepailsėjusi, todėl dar šiek tiek verkiau. Bet, mano spėjimais, pats organizmas atsisakė gaminti daugiau ašarų, nes po to verkiau tik šiek tiek. 

Neabejoju, jog tie, kurie žinojot faktą, kad visus tuos kartus savo gyvenime, kai buvau sutikus bočių, galėčiau suskaičiuoti ant abiejų rankų pirštų, mislyjat, kokio velnio man reikėjo tiek ašarų išliet. Juk aš neleidau pas jį vasarų, nesivežė jis manęs žvejoti, nemokė važiuoti dviračiu ir nedarėm mes nieko kartu, ką daro seneliai su anūkais. Va to ir aš pati iš pradžių nesupratau.

O šiandien žiūrėdama į ta popiergalį, kuris įteisina mirtį, vėl apsiašarojau. Nežinau, ar paskutiniosios "nioliktumo" dienos išmintis mane aplankė, bet staiga užplūdo žodžiai "apmaudas, bejėgiškumas, pyktis, savigrauža, gailestis..."

Apmaudu, kad neturėjom mes kartu vasarų ar Kalėdų. Bet ar graužt save žinant, kokie mes bejėgiai prieš neišvengiamybę? Pykau ant likimo, pykau ant pasaulio, o blogiausia, kad ir kaip žiauriai tai beskambėtų, šiek tiek pykau ir ant tų, kurie turėjo vasaras ar Kalėdas su bočiais, bočiukais ir seneliais. Kandžioja, graužia, ėda, naikina su pasitenkinimu mane sąžinė, kad nieko nedariau, jog turėčiau vasaras ir Kalėdas kartu. Gaila, kad jis toks vienas ir turbūt neišgirdęs to absurdiškai banalaus, tačiau tokio reikalingo "myliu" mirė.

Tokie va jausmai į mane veikiausiai buvo įsiskverbę, kai po istorijos kontrolinio teko prisėsti šalia fakto, jog mirė bočius ir su juo praleisti keletą dienų. 

Nenoriu, kad likusi teksto dalis skambėtų didaktiškai, bet turbūt taip jau įvyks prieš mano valią(ech, vėl tas bejėgiškumo jausmas), todėl jei nemėgstat, kai jums prievarta bruka į galvą gyvenimo išmintį, kurią kiekvienas būdamas jaunas ir taip žinom geriau už visus kitus, toliau nebeskaitykit.

O šiandien aš verkiau, nes šiek tiek skauda, bet labiausiai dėl to, jog esu dėkinga. 

Neleidau aš pas jį vasarų ar Kalėdų, nežvejojom mes kartu ir neišmokė jis manęs dviračiu važinėti, bet jis išėjo nieko nesakęs, neįspėjęs ir visiškai netikėtai. Kaip aš pykau(!!!) - negaliu to nepabrėžti. Bet dabar man atrodo, kad suteikė jis man labai svarbią pamoką, gal net šiek tiek svarbesnę nei minti  be pagalbinių ratukų į pakalnę su vėju neišsitėškus ir nenusibrozdinus kelių. 

Išėjo bočius ir išmokė vertinti čia ir dabar, apkabinti, kol apkabintasis dar jaučia tai, aplankyti, kol dar kaip aidas į mūsų "labas" nuskambės pasisveikinimas iš tarpdury stovinčio žmogaus, sukaupti drąsą ir pasakyti tą žodelį, kuriuo mes drąsiai svaidomės virtualioje erdvėje, o į akis kažkaip nefaina, nejauku ištarti. Negalvoti, kad žengti pirmą žingsnį visada turi tik kiti. Ir svarbiausia, nerašyti ilgų tekstų žmogui, kurio nebėr, nes jis tikrai neperskaitys. Bet paskutinio dar reikėtų man pasimokyti, tad tekstą palieku kyboti čia.  

Nemaloni diena būna, kai žmogus miršta, bet taviškė man tarsi didžiausios pamokos, kurios mane mokei bei mokai, o ir turbūt mokysi toliau, pradžia. Dabar tikrai nepamiršiu savo gimtadienio ir dienos, kai tu užbaigei savo gimtadienių ciklą. 

Ačiū, bočiau, kad mokai.