ana

Jos akys tarsi du stikliniai gaubliai atspindėjo begalybės dugną. Dugną, kuriame nuo sąžinės slapstosi praeities šešėliai.
Ašaros, kurios rodos sveria mažų mažiausiai toną, viena po kitos negailetingai raižė jos rausvus skruostus. Tamsūs, kaip dangus audringą naktį, ratilai po akimis raminančiai siūbavo sunkiasvores prieš jų trumpą kelionę degančia oda. Kaip jos neišgaruoja nuo to degančių skruostų karščio po savęs palikdamos tik sūrų jūros kvapą?
Ji verkia tyliai. Nieko negirdžiu, tik jaučiu, kaip kyla vėjas nuo vis dažniau besikilnojančios krūtinės. Aš klausiu jos: "Ar valgei?", o ji tik tyliai išlemena "Ačiū, aš soti nuo minties."