be 5 minučių lapkritis

Eidama į parduotuvę pažvelgiau į vaikiną stovintį prie bankomato. Kadangi slinkau neįprastai lėtai, spėjau pamatyti, kaip jis išsiima pinigus, o vėliau sparčiu žingsniu nuėjęs prie automobilio įsėda ir nuvažiuoja savais keliais. Tada man toptelėjo, kad galbūt savo gyvenimo meilę galima sutikti betkur: bare, kine, vakarėlyje, festivalyje, susitikinėjimams skirtoje programėlėje, o gal net paprasčiausiai einant į parduotuvę. Bet kas, jeigu tas vaikinas, kurį katik mačiau yra tas vienintelis? Kaip man žinoti, kad tai nebuvo mano gyvenimo meilė? Ką man daryti toliau? Eiti į parduotuvę ar bėgti paskui mašiną mosikuojant rankomis ir isteriškai rėkaujant "Sustok, mylėk mane!"?
"Ne, ne, ne"-kartojau sau mintyse.
Gi taip nebūna. Net jeigu tas vaikinas ir yra tariamoji mano gyvenimo meilė, mums dar nebuvo lemta susitikti. Jei būtų lemta, jo "šviežią", tik ką iš bankomato išimtą kupiūrą, vėjas būtų papūtęs tiesiai man po kojomis, na, o gal dėl kokių kitų aplinkybių mums būtų tekę užmegzti pokalbį. Jei jis ir yra mano gyvenimo meilė, dabar man jo vytis tikrai nereiktų. Jei jis yra tas vienintelis, galiausiai vis tiek vieną dieną susitiksime kine ar mašinų stovėjimo aikštelėje.
Juk kai noriu, jog lytų, aš nesėdu į mašiną ir kaip beprotė nesivaikau lietaus debesų po visą šalį. Aš sėdžiu ir sukryžiavusi kojas bei sunėrusi rankas laukiu, kol debesys patys atplauks į mano padangę. Nors, žinoma, galiu ir nesulaukti...