kartą prie tamsaus alaus...

"Sėdėjome užmiesčio bare. Apšvietimas ten buvo blankus, kai kur kabėjo lempučių girliandos, kurios šiai vietai suteikė savotiško jaukumo. Kiekvieną penktadienio vakarą čia susirinkdavo gana nemažai jaunuolių, nusiteikusių pasiklausyti gyvos, akustinės muzikos. Milda minėjo, kad maistas čia nepaprastai skanus, tačiau už akių užkliuvo vos keletas užkandžiaujančių porelių, dažniausiai ant stalų stovi stiklinės su alkoholiniais gėrimais.
Pakėliau akis nuo brošiūros, kurią glamžiau rankose - link manęs artėjo Leonas su 2 stiklinėmis tamsaus alaus. Jis prisėdo ir priešais mane pastatęs vieną iš jų šelmiškai šyptelėjo bei už ausies užkišo šviesių banguotų plaukų sruogą.
-Smagu, kad sutikai palikti drauges ir išgerti su manimi,- kalbėjo Leonas, smaukdamas viršun languotų marškinių rankoves.
Pirštais godžiai apsivijau stiklinę, kaip visada mėgau daryti. Šiaip tai nemėgstu tamsaus alaus, dažniausiai geriu šviesų, bet nenorėjau pasirodyti įžūli - visgi nemokėjau net už šios stiklinės turinį. Žvilgtelėjau į priešais sėdintį Leoną ir akimis laksčiau po jo šviesų veidą. Jis neatrodė pavargęs, nors, rodos, muzikai atsiduodavo iki paskutinio prakaito lašelio.
-Man patiko jūsų grupės pasirodymas,- kiek nukrypau nuo temos.
-Geras! Iš pradžių man pasirodė, kad tau nelabai patiko; mes su vaikinais čia koncertuojam ne pirmą kartą.
Leonas priglaudė stiklinę prie lūpų ir šiek tiek palenkęs ją, godžiai nurijo vieną didelį gurkšnį tamsaus gėrimo.
Nesulaukęs jokio atsakymo ir šiek tiek sumišęs dėl mano tylumo, neįprasto net man pačiai, jis vėl paklausė:
-O tu dažnai čia lankaisi? Atrodo, kad nuobodžiauji.
Įnirtingai papurčiau galvą ir žibančiomis akims nusišypsojau, kai supratau, kad jis ima gailėtis pakvietęs mane išgerti su juo.
Leonas atrodė nepaprastai žavingai, kai jo auksines garbanas apšvietė dešimtys mažų lempučių.
Sėdėjome dar geras 20 minučių ir šnekučiavomės apie viską: orą, muziką, gimtadienius, pirmąsias plaukimo pamokas ir tuo metu grojusią grupę. Su Leonu kalbėti buvo keistai malonu, nes jis taip įdėmiai klausėsi, tarsi gardžiuotųsi kiekvienu mano žodžiu. 
O aš visada mėgau dėmesį: jaučiu malonumą, kai manęs įdėmiai klausosi, kai stebi kiekvieną mano veido išraišką ir besikeičiančias emocijas pasakojant net beviltiškiausias istorijas. Aš mėgau dėmesį, o Leonas man jį rodė, todėl dar labiau pamėgau ir jį.
-Man patinka tavo plaukai,- nusijuokiau, kai išgėriau alaus likučius buvusius stiklinėje.
-O būtų labai keista, jei pasakyčiau, kad man patinka tavieji?-šyptelėjo jis ir pasilenkęs prie manęs įdėmiai pažiūrėjo į mano pakaušį.
Dar 10 minučių juokėmės, o vėliau jis lydėjo mane namo ir dantyse įsikandęs neuždegtą cigaretę garsiai mykė bei skambino įsivaizduojama gitara kartais papurtydamas galvą bei ilgus plaukus.
-Toliau nelydėk,- užbėgau jam prieš akis atsisukau į jį ir sustojau.
-Kodėl?-nustebo Leonas.
Mes stovėjome vienas prieš kitą ir tik dabar suvokiau, koks jis aukštas.
-Nes tada tu žinosi kur gyvenu,-po tylios pauzės visiškai rimtai pasakiau.
Minutėlę jis žiūrėjo į mane ir jau ėmiau gailėtis savo poelgio, kaip ir dar pusės dalykų, kuriuos šį vakarą pasakiau. Leonas nubraukė savo plaukus nuo veido ir išsitraukė žiebtuvėlį iš odinės striukės kišenės.
-Na, gerai. Man patinka iššūkiai,- pasakė jis ir prisidegęs cigaretę pakėlė akis į mane.
Apsikabinome ir nuėjome į priešingas puses. Leonas ėmė garsiai dainuoti, o aš įsivaizdavau, kaip jis rankomis mosikuoja, tarsi laikytų gitarą. Turbūt nė velnio jo neatbaidžiau, kaip iš pradžių maniau, nes man atsisukus pamačiau jį stovint ir stebint, kaip nueinu. Jis dar sušuko "Labanakt" bei pamojo, o jam iš rankų iškrito cigaretė ir mes abu nusijuokėm".