random as always

Atsiprašau visų perfekcionistų, kad "nepracheckinu" klaidų prieš paskelbdama savo visomis prasmėmis liūdnoką kūrybą, prisipažinsiu - aš tingiu. Negalite pykti ant manęs. Mano tinklaraštis - mano taisyklės! O pastaruoju metu pavargau nuo taisyklių tai...
"Taip jau atsitiko, kad susipažinome Gabrielės gyvenamojo namo laiptinėje. Pilkoje, liūdnoje laiptinėje, kur prieš keletą savaičių man teko pabendrauti su reguliariai ten pat nakvojančiu Zigmu, kuris teigė laikinai neturintis pastovios gyvenamosios vietos, nors Gabrielė sakė Zigmą čia leidžiant naktis jau nuo neatmenamų laikų.
Kasdien po pamokų eidavau ten pat. Pas Gabrielę atsigerdavome arbatos, atlikdavome užduotus matematikos namų darbus, o apie 16 valandą prieš grįžtant jos tėvams aš išsiruošdavau namo. Kartais pastovėdavau prie Gabrielės namų durų geras 15 minučių, vildamasis, kad būtent šiandien man pavyks sutikti Agotą.
***
-Turi ugnies?-paklausiau Gabrielės kaimynės, kuri kuisėsi rankinėje ieškodama buto raktų.
-Turiu,- pakėlė akis į mane tamsiaplaukė mergina,-bet čia rūkyti negalima, eime į lauką.
Kol lipome iš ketvirto aukšto, nekalbėjome. Prisiminiau, kad neturiu cigarečių ir, po velnių, aš net nerūkau. Kelio atgal jau nebuvo: pernelyg gėdinga būtų prisipažinti, kad aš nerūkau, o ne gana to nerandu geresnių žodžių užkalbinti merginą.
Ji buvo vardu Agota. Žema, mėlynakė mergina, tamsiai rudais plaukais. "Graži" buvo pirmas žodis šovęs man į galvą su lig ta akimirka, kai ją pamačiau. Galbūt jei būčiau geriau pagalvojęs, man į galvą būtų šovęs kur kas unikalesnis ir poetiškesnis epitetas, bet nesu rašytojas, o ir lietuvių kalba niekada nebuvo mano mėgstamiausia pamoka mokykloje, tad pasilikau prie banaliausio apibūdinimo.
Ji stumtelėjo sunkias laiptinės duris ir mes atsidūrėme lauke. Agota dar kartą pasikuitė juodoje odinėje rankinėje ir ištraukusi žiebtuvėlį su ratuku, ištiesė man.
Keletą kartų patapšnojau per odinės striukės, o vėliau džinsų kišenes ir burbtelėjau:
-Mėšlas, palikau pas Gabriele.
Ji pakartotinai įkišo ranką į didžiulę rankinę ir šį kartą iš jos ištraukė pakelį "Malboro".
***
-Žinai, pamiršau prisistatyti - aš Agota,- išpūtusi dūmą prasitarė ji.
Bandžiau apsimesti, kad nežinau nei kuo ji vardu, nei kur mokosi, nei koks jos juodo katino vardas.
-Aš Dima,- pro sukąstus, cigaretę laikančius, dantis pasakiau ir ištiesiau ranką.
Ji savo šviesiu delnu švelniai spustelėjo mano šiurkščią plaštaką.
-Aš žinau, tu Gabrielės klasiokas, po pamokų kasdien eini pas ją,- patrynusi vos rusenantį cigaretės galiuką į medinį suolelį, pasakė ji.
-Žinai, užsuk kada pas mane arbatos,- stodamasi pasiūlė Agota.
-Žinoma!-mikliai ir entuziastingai sutikau.
-Turiu eiti... Iki greito!-nueidama pamojo ji.
Tyliai atsisveikinau, bet Agota turbūt jau negirdėjo."