be 5 minučių lapkritis

Žiūrėjau į Eleonoros plaštakas. Ilgi ir ploni, keistai pabalę pirštai, tempė žemyn storo, rodos, vilnonio megztinio rankoves. Turbūt jos apranga atrodė kvailai, kai praeiviai vėduodavosi dokumentais ar nors delnais, jog bent mažumėlę atsigaivintų. Panašu, kad gerokai per didelis megztinis ją slėgė kur kas labiau nei įsivaizdavau arba, kadaise guviausiai klasės mergaitei, dabar trūksta jėgų net kilstelėti gležną ranką bei atidaryti baltas ligoninės duris.

Pasiskubinau ir lengvai trūktelėjusi rankeną mostelėjau Eleonorai ranka, kad eitų pirma. Ji valandėlę žvelgė į mane savo didelėmis, pilkšvomis akimis, kurios, regis, man visada stengėsi išduoti, jog ji slepia kažkokią baisią paslaptį. Tik ne dabar. Dabar mačiau ją kiaurai, o ji žvilgsniu maldavo atleidimo ir supratimo, žiūrėdama į mane tokiomis akimis Eleonora dar kartelį priminė, kad dabar žinau jos paslaptį. 

Kaskart eidama ligoninės koridoriais labiausiai nemėgau baisaus aido, kurį sukeldavo kaukšintys kažkieno batai. Šis garsas man priminė tą kartą, kai vienut vienutėlė sėdėjau koridoriuje priešais Leo palatą ir tolumoje pasigirdęs batelių kaukšėjimas nenumaldomai artėjo link manęs, o šio aido kaltininkė man pranešė blogą žinią. Visą naktį galvoje skambėjo tas garsas, ir jis vis garsėjo,garsėjo, kol tapo nepakeliamas. 

Priėjus koridoriaus kampą Eleonora stabtelėjo ir aš vos nestumtelėjau jos. Ji atsisuko ir stovėjome viena priešais kitą. Ji sunkiai pastovėjo ant savo plonų, drebančių kojų ir nuo šalčio virpančiomis rankomis susikišo cigarečių pakelį į didokų storos medžiagos džinsų kišenę. 

-Toliau nelydėk,- girgždančiu balsu tarė ji.

Žvilgtelėjau į tamsius ratilus po jos akimis bylojančius apie nuovargį ir išsekimą.

-Gerai,-apkabinau ją per pečius ir stovėjau taip kelias sekundes laukdama kol ji apkabins mane atgal.

Bet ji neapkabino. Turbūt Eleonora neturi tiek jėgų.

Apsisukau ir prikandusi lūpą kaukšėdama patraukiau tolyn tiesiu koridoriumi.

Prieš pasukdama sustojau ir atsigręžiau. Eleonora stovėjo atsirėmusi į koridoriaus sieną. Jos blyškus veidas susiliejo su aptrupėjusiais baltais dažais. Atrodė, kad ji čia, bet jos nebėra, o ji vis tiek šypsojosi man pavymui. 

-Pavalgyk,- šyptelėjau ir kaukšėdama dingau už kampo.