ajajai...

"Kai supratau, jog jo tikrai nebėra, iš indaujos ištraukiau dvi taures ir pastačiau ant stiklinio stalelio kambario viduryje. Įjungiau vieną senų stalinių lempų, kurios apmušalas jau turbūt net pats nepamena savo tikrosios spalvos, dėka milžiniško dulkių sluoksnio. Kambaryje buvo jauki prieblanda ir aš atsisėdusi ant juodo odinio fotelio kraštelio ėmiau pilstyti baltą vyną. Vieną taurę padėjau aname staliuko gale priešais kitą tuščią fotelį, o pati sukryžiavusi kojas atsilošiau ir savo taurę nežymiai pasukiojau tarp pirštų. Mano žvilgsnis buvo įsmeigtas į butelį pastatytą pačiame stiklinio stalo viduryje. Atsidusau ir gurkštelėjau stiklinėje buvusio vyno.
-Mielasis, kad Tu tik žinotum, kaip skauda Tavęs ilgėtis,- liūdnai kilstelėjusi lūpų kampučius pasakiau pati sau. "