be 5 minučių lapkritis

Kai jis įsuko į siaurą takelį vedantį miško link, kiek krūptelėjau, nepaisant to, kad Janą pažinojau kone visą savo gyvenimą. Ryški pilnatis, nukreipianti žvilgsnį nuo vasariškai žvaigždėto nakties dangaus, bei krūmokšnių apsuptas miško keliukas, nebuvo geriausias derinys net su tuo, kurį, manai pažįstąs geriau nei bet ką kitą. Kai užgeso automobilio variklis jis po visą kelionę trukusios tylos prabilo:
-Vasare, regis tu klausaisi, tačiau negirdi, tu žiūri, bet nematai, o visų skaudžiausia, jog tu kalbi, bet niekuomet nieko nesakai.
Nepamenu, kaip tą naktį grįžau namo, bet puikiai pamenu, kaip paslaptingai šnarėjo medžių lapai, kai klausiausi jo kalbų, o danguje mirksėjo tūkstančiai mažų švieselių, kol žiūrėjau jam tiesiai į akis. Ir pro mano judančias lūpas veržėsi šimtai beprasmių žodžių, kai aš tylėjau. 

2222