summer nights

Kai sėdėjau ant galinės automobilio sėdynės ir žiūrėjau į šimtus pro akis lekiančių mažų švieselių, viskas apie ką galėjau galvoti, buvo pilnatvė ir tuštuma, kurios prieštaringai papildo viena kitą. Tiek mažų prisiminimų. Nors omenyje turėjau lemputes, man dar nespėjus pasitaisyti, po mano galvą it žaibas trankėsi mintis jog lemputės ir yra maži prisiminimai, sudarantys gyvenimo girliandą. Lėkšta. Šyptelėjau. 
Lemputės man priminė tas vėsias vasaros naktis, kai visi rūpesčiai likdavo slegiančiu karščiu alsuojančiai dienai. Kai žvaigždėtas dangus primindavo apie mūsų dydį visatoje. Kai apie ošiančios jūros, susimaišiusios su nakties dangumi, kontūrus primindavo tik vos matomos laivų švieselės horizonte. Kai šalia sėdinčio žmogaus alsavimui harmoningai pritaria paplūdimio šurmulyje pamirštas bangų ošimas. Kai vidurnaktį blankiomis žibintų šviesomis pasidengusios gatvės visai neatrodė tokios baugios, kaip kadaise gąsdindavo mama. Tačiau, kai kažkur už parko medžių bei daugiaaukščių namų stogų tekėjusi saulė priminė apie artėjančius dienos išbandymus, mes užmigdavome. Mes buvome čia ir mums neegzistavo alinantis dienos karštis. Tada mes buvome gyvi ir nesustabdomi. Tada kiekviena sekundė buvo verta nelemtos dienos rūpesčių. Mes tikėjome, kad jei mirsime, tai tik naktį, kai sunkumai miega kažkur daugiaaukščių palėpėse, o mes esame už begalybės ribų. Tačiau mes mirėme dieną. Mūsų kūnai sulaukdavo nakties, o mes amžiams likome įkalinti tarp dienos rūpesčių. Nuo tada, nematėme nakties tamsoje ramiai žybsinčių švieselių. Tuomet girlianda baigėsi. 

feeling nostalgic sucks. 'night