be 5 minučių lapkritis

sekundė

Kodėl mes bijome mirties? Argi mes turime tiek beprotiškų svajonių, kurių nespėjame įgyvendinti per visą savo egzistavimo laiką? Kol mes beprasmiškai švaistome savo gyvenimo sekundes, kažkas galėtų padaryti bet ką, jog savo veltui į visas puses mėtomą laiką paaukotume jiems. O jie tenori dar kartą užuosti gaivų tik ką nupjautos žolės kvapą, sūrų jūros bangų dvelksmą ir šlapio asfalto aromatą. Jie tenori dar kartą pamatyti raudoną saulę dingstančią kažkur už gimtojo miesto stogų. Dar kartą išvysti žaibo pervertą dangų ir su jauduliu laukti mums regis įprasto ir nuspėjamo griausmo. Šie žmonės galvoja tik apie tą jausmą, kai basomis skuodi per pievą, o užšokęs ant supynių ir stipriai įsisupęs jauti, kaip šiltas vasaros vėjas apkabina tave iš visų pusių. Ir jei dar kartą jie galėtų išgirsti tą nepakartojamą paukščių čiulbesį ankstų pavasario rytą, jei jie turėtų antrą šansą pasimėgauti jiems adresuotu "Myliu"... O sekundės nesustabdomai tirpsta ir tirpsta. O galiausiai,kol švaistai savo brangų laiką, nepastebi jog nenuvaldomai artėji į pabaigą, iš kurios negrįši. Kai paskutinės tavo gyvenimo akimirkos skęsta prisiminimų jūroje, bandai susigrąžinti prarastą laiką, bet jis lyg vanduo, teka pro tavo pirštų tarpus. O paskutinė sekundė jau taip pat nuskendo, kol bandei susigrąžinti senąsias.